Informacija
(8 46) 49 10 09
(8 46) 38 19 59
Registratūra
(8 46) 38 50 52
(8 46) 49 11 11
Priėmimo skyrius
(8 46) 49 10 19

Ligoninėje – paroda moters tapatybei

Klaipėdos jūrininkų ligoninėje atidaryta žurnalistės, humanitarinių mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės tapybos darbų paroda „Perfekcionistės arbatėlė“.

Parodoje autorė eksponuoja tapybos darbus, sukurtus 2007-2016 m. – tai daugiausiai moterų portretai ir objektai, vadintini metaforomis, būsenomis, vaidmenimis.

„Ši paroda laiku papuošė ligoninės galeriją – artėja pavasaris ir tarptautinė Moters diena. Net ir labiausiai užimti medikai stabteli prie paveikslų, žavisi portretų jausmingumu, emocija, moterų charakteriais ir būsenų atspindžiais“, – džiaugėsi Klaipėdos jūrininkų ligoninės darbuotojai.

J.Linkevičiūtė tapybą ir kūrybą įvardija autentiškumo ieškojimu ir dienoraščio rašymu drobėje.

„Esu dėkinga skulptoriui Robertui Antiniui už atsivertimą į meną ir kūrybą. Kai išdrįsau jam parodyti savo darbus,  jis pasakė: tapai „navatnai“. Tai buvo savotiška paskata pirmajai parodai, nors jai iš tiesų subręsti padėjo fotomenininkai Robertas Kanys ir Zenonas Baltrušis“, – pasakojo autorė, ilgą laiką dirbusi žurnaliste.

Šie moterų portretai, susimaišę su vaisiais, gėlėmis, pasak J. Linkevičiūtės, yra laiškai sau, metaforos, ženklinimas ir susitikimai su kitais. Sugrįžimas į tapybą – tai savęs ir asmens tapatybės paieškos, kurios gali būti svarbios ir  kitiems – žiūrovams, stebėtojams. Daugelis moterų šiuose darbuose atpažįsta save, tapatinasi – vaidinasi, pasitvirtina suvokimas, kad tai, kas yra labai asmeniška, taip pat yra visuotina, bendra, perskaitoma kiekvienam sava kalba. Autorės tikslas – įvardinti moters savasties, kitimo, tapsmo moterimi svarbą, todėl ieškoti konkrečių atitikmenų nėra svarbu.

„Tekstais rašiau žymių menininkų: Antano Obcarsko, Arūno Vaitkūno, Romualdo Požerskio, Gintaro Česonio, kitų kūrėjų portretus ir interviu, kurie buvo publikuoti kultūros savaitraštyje „Nemunas“, žurnale „Istorijos“. Jų patirtis, įklimpimas kūryboje, mene, vidinėje laisvėje, kaupėsi ir manyje, judino tai, ką savyje buvau paneigusi, nutylėjusi. Nedrąsus „išėjimas“ į tapybą buvo susijęs su kita galimybe – moksliniu darbu, kuriame nagrinėjau lietuvių kultūrinę taptybę ne kaip statišką, vieną kartą visiems laikams sukurtą, bet kaip procesą, kitimą. Suvokiau, kad tautos vystosi panašiai, kaip individai: gimsta, bręsta, keičiasi, tekstais rašo savo biografiją. Naratyvų ir metaforų analizė netikėtai atvėrė galimybę ženklinti drobę dažais, rašyti vizualinį tekstą, bandant ne tik sau, bet ir kitiems atverti tapatybės, prasmės ir reikšmės problemą“, – taip savo meninius, vidinio turinio ir esmės  ieškojimus apibūdino J. Linkevičiūtė.

„Tapybą savyje užrakinau iš didelės konkurencijos baimės, besimokydama Marijampolės meno mokykloje, o ryžto studijuoti Dailės akademijoje nepakako. Žurnalistika labiau atsitiktinis pasirinkimas, tačiau ir joje verta įžvelgti gyvenimo poeziją, likimo dovaną. Kiekvienas pokalbis, interviu, susitikimas su talentingu žmogumi įkvepia, palieka žymę – prasideda sielų šokis, keičiamasi energijomis. Prieš baltą drobę atsistoti yra tas pat, kaip prieš baltą popieriaus lapą“, – prisipažįsta J.Linkevičiūtė.

 

Klaipėdos jūrininkų ligoninės inf.