Informacija
(8 46) 49 10 09
(8 46) 38 19 59
Registratūra
(8 46) 38 50 52
(8 46) 49 11 11
Priėmimo skyrius
(8 46) 49 10 19

Kardiochirurgas G.Kundrotas: „Širdis nėra sielos buveinė“

 

Širdies reikalus išmanantis tiesiogine to žodžio prasme kardiochirurgas Gediminas Kundrotas yra puikus pašnekovas, dažnas klasikinės muzikos koncertų lankytojas. Maža to, jis pats džiugina kolegas ir artimuosius trimitu atliekamomis melodijomis. Savo ligas linkęs nutylėti gydytojas pacientų pripažintas kaip neprilygstamas psichologas.
Gydyti žmogų, ne ligą
– Apie ką kalbate su širdies operacijai ruošiamu ligoniu?
– Pacientams ir jų giminaičiams braižome kraujagysles, rodome ir aiškiname, kuo jie serga, kaip tą ligą galima įveikti, kokia yra rizika. Jeigu iki operacijos su pacientu praleidi 30 ar 40 minučių, viską nubraižai, parodai ir paaiškini, tada yra 99 procentų garantija, kad skundo nebus. Tai reikalauja labai daug laiko ir energijos. Nuo 1994 metų toks pokalbis mūsų skyriuje yra privalomas. Net jei kelis tūkstančius kartų tai būtum pasakojęs, privalai jautriai ir įtaigiai kalbėti su kiekvienu ligoniu.
– Ar tokie pokalbiai gali iš dalies lemti operacijos sėkmę?
– Esame sudaryti iš dviejų dalių: kūno ir sielos. Esu absoliučiai įsitikinęs, kad kūno gydytojai būtinai turi kreipti dėmesį į paciento dvasią, todėl neužtenka tyliai pataisyti, ką kompiuterinė tomografija kūne parodė negero. Vakarų medicinos bėda ta, kad, būdami pranašesni gydydami kūną, sielos reikalais neužsiimame, nes tai neduoda didesnės sutarties su ligonių kasomis. Pacientams paprastai reikia to, ko dažniausiai negalime padaryti – kad prisėstume ir klausytume profesine prasme nesąmonių – ką pacientas veikė tuo metu, kai jam suskaudo. Mums rūpi, kur suskaudo, kaip suskaudo, o visos kitos gyvenimo aplinkybės mums nėra svarbios. Tai sakau, kad parodyčiau, jog mūsų darbo esmių esmė – gydyti žmogų, o ne ligą.
– Klaipėdoje dirbdamas turite daugiau progų bendrauti su žemaičiais. Ar pajutote tą jų išskirtinį būdo bruožą – lėtumą ir užsispyrimą?
– Niekada nevedžiau tokios statistikos. Pastebėjau, kad greitai jų ko nors paklausus išgirstu klausimą: „Ar aš?“ Todėl kartais susidaro įspūdis, kad žemaičiai yra lėtesni, bet galima suprasti, juk tai dažniausiai būna senyvo amžiaus, mažesnio išsilavinimo žmonės. Nebūčiau linkęs absoliutinti. Labai džiaugiuosi, kad širdies operacijos Klaipėdoje tapo kasdienybe, eilėje jų laukti nebereikia, jos yra prieinamos visiems Žemaitijos krašto žmonėms.
Pasirinkimą lėmė romantika
– Lietuvių kalbos frazeologizmų žodyne apie jokį kitą žmogaus organą nerasime tiek daug posakių, kaip apie širdį. Kiek juose esama tiesos?
– Visi šitie pasakymai apie minkštą ar kietą širdį yra mitai. Širdis nėra sielos buveinė. Galbūt jie gimė todėl, kad širdis plazda, pumpuoja kraują, tai yra įspūdinga. Nuo seno gyvybė siejama su širdies veikla. Bet šiais laikais žmogus laikomas mirusiu ne tada, kai nustoja plakti širdis, o kai miršta smegenys. „Plyšo iš skausmo širdis“ – tėra gražus posakis.
– Kaip apsisprendėte tapti kardiochirurgu?
– Esu vienintelis šeimoje gydytojas. Norėjau studijuoti biofiziką Kauno medicinos institute. Man gerai sekėsi gamtos mokslai, tikėjau, kad mokslų sandūroje galimi didžiausi atradimai. Bet į šios specialybės studijas priėmimas vykdavo kas antrus metus. Būtent tais metais, kai baigiau vidurinę mokyklą, priėmimo nebuvo. Taip pasirinkau studijas Vilniaus universitete, Medicinos fakultete, nes į armiją eiti nebuvo noro. Širdies chirurgiją pasirinkau taip pat romantikos vedamas. Širdies chirurgija buvo toli į priekį pažengusi sritis. Mano studijų metai – profesoriaus Algimanto Jono Marcinkevičiaus klestėjimo laikas. Jis turėjo milžinišką autoritetą ir buvo toks įtakingas, kad galėjo leisti sau priimti dirbti disidentus, o tarp Kalėdų ir Naujųjų metų neoperuoti. Mes su draugu nuėjome pas profesorių ir tiesiai šviesiai pareiškėme, kad norime pas jį dirbti.
– Ar jums buvo keliama kokia nors sąlyga?
– Turėjome dalyvauti chirurgijos būrelyje. Dalyvavome. Operuodavome šuniukus. Taip tobulinome chirurginę techniką.
– Ar daug jų teko pasiųsti į šuniukų rojų?
– Daug. Jų tada gatvėse sugaudavo didelę galybę, bet mokslinė bazė buvo labai prasta. Mes viską atlikdavome humaniškai. Gyvūnai gaudavo bendrąją narkozę, padarydavome operaciją ir tada šuniuką užmigdydavome vaistais. Transplantacijos išmokome tik per vivariumą. Mokslai man sekėsi gerai, baigęs universitetą turėjau galimybę pasirinkti darbo vietą. Gavau anesteziologo vietą klinikoje pas profesorių A.J.Marcinkevičių. Po metų su chirurgu, kuris norėjo būti anesteziologu, susikeitėme.
Gyvenimo mokytojas – tėvas
– Ar chirurgai kaip nors ruošiasi operacijoms? Galbūt rankų miklumą lavina kokie nors pomėgiai? Galbūt jums padėjo gebėjimas groti trimitu?
– Yra specialūs pratimai. Bet chirurgai treniruoja tą, ką reikia. Ne siuvinėja kryželiu paveikslėlius, o siuva audinių likučius specialiai tam skirtomis adatomis. Man neteko girdėti, kad kas megztų tam, kad geriau operuotų.
 – Iš kur turite pomėgį groti?
– Aukštadvaryje, kur augau, Žemės ūkio technikume buvo pučiamųjų orkestras. Ten mane truputį pamokė pūsti. Po metų tėtis, lietuvių kalbos mokytojas, buvo priverstas išsikelti dėl uolių komunistų skundo. Patartas gerų draugų jis išvažiavo į Vilnių, kartu pasiėmė mane, mama su broliu liko Aukštadvaryje. Sostinėje įstojau į muzikos mokyklą. Tėtis buvo labai geras pedagogas, jis taip sugebėdavo su manimi bendrauti, kad nė karto į galvą neatėjo mintis mesti muzikavimą. Man gerai sekėsi, mokytojas labai norėjo, kad stočiau į aukštesniąją muzikos mokyklą, buvo net savo trimitą davęs. Bet aš maniau, kad nesu pakankamai gabus muzikai ir šio kelio nepasirinkau.
– Tėtis buvo jums didžiausias autoritetas?
– Jis tikrai buvo neeilinė asmenybė ir labai drąsus žmogus. Tebebuvau visai nedidelis, kai mums aiškindavo dvi tiesas: vieną – skirtą mokyklai, kitą – savo pačių žinojimui.

 100 dienų pūtė į pagalvę
– Ir vis tik grojate iki šiol?
– Gal du dešimtmečius neliečiau instrumento. Atsitiko taip, kad mano įdukra ruošėsi vestuvėms, ir aš sumaniau tokį siurprizą – sugroti jai ta proga. Niekas nežinojo, kad aš kadaise buvau grojęs. Išsitraukiau mamos Kanadoje nupirktą trimitą ir slapta nunešiau meistrui. Jis apžiūrėjo ir pasakė, kad iš to surūdijusio daikto nieko gero nebus, geriau jau pirkti naują. Prisiminiau mamos prašymą neparduoti instrumento, kad tai bus prisiminimas apie ją. Todėl paprašiau meistrą sutaisyti tą patį trimitą. 100 dienų iki vestuvių kiekvieną dieną slapta nešdavausi instrumentą į budėjimus, įremdavau į pagalvę ir pūsdavau vieną natą. Vestuvių dieną mano pagrotas kūrinys tapo gera staigmena. O paskui tapo gaila įdėto triūso. Galiausiai žmona padovanojo man gerą instrumentą. Taip atsitiko, kad dabar kasdien groju bent po 20 minučių. Kartą per savaitę pagroju su muzikos mokytoja Žydre. Neturiu niekam įsipareigojimų kur nors dalyvauti ar ką nors išmokti, todėl tai darau su malonumu ir neskubėdamas. Groju sau, toks yra mano žaidimas.
– Ar kada nors esate išgirdęs priekaištų iš kaimynų?
– Dabar gyvenu sename name storomis sienomis, tikiuosi, kad kaimynai nesikankina. O va, Vilniuje turėjau butą blokiniame name. Kartą pamačiau laiptinėje skelbimą, kuriame mergina ieškojo kambario nuomai ir žadėjo pamokyti groti pianinu. Vakare grįždamas pastebėjau prierašą po juo: „Ačiū, nereikia, mes jau turime trimitininką.“ Mano kolegos žmonos padovanotą surdiną – įtaisą instrumento garsui slopinti, taip pat juokais įvertino kaip užuominą apie pabodusį grojimą.
 – Kokių dar žaidimų turite laisvam laikui praleisti?
– Žaidžiu lauko tenisą. Iki 47-erių mėgau krepšinį, bet kai 30-mečiai jaunuoliai pradėjo man rėkti: „Ei, žioply, ko negrįžti į gynybą“, supratau, kad nebegaliu taip bėgti, kaip jie. Tuo metu draugas pakvietė žaisti tenisą. Tai yra nekomandinis žaidimas. Jeigu nebėgsiu ir nemušiu, varžovas tik džiaugsis. Labai estetiškas žaidimas.
– Ar tai jau visi jūsų pomėgiai?
– Mano didžioji aistra – Lietuvos ir pasaulio istorija. Turiu gražią biblioteką, užsisakau prenumeruojamus leidinius, perku monografijas. Prieš savaitę važiavome į kelionę po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis Baltarusijoje. Pats džiaugiuosi, kad visą autobusą aprūpinau tokia literatūra, kad visi bendrakeleiviai sukišę nosis skaitė. Kai grįždami įvažiavome į Lietuvą, aiškiai supratau, kaip džiaugiuosi, kad esame kitoje sienos su kaimynine valstybe pusėje. Kad ir kaip kas kritikuoja Europos Sąjungą, didelė vertybė yra nebebūti toje sistemoje, į kurią buvome jėga įstumti. Man istorija įdomi kaip įrankis suprasti šiuolaikinę visuomenę. Be istorinio konteksto dabar vykstančių procesų suvokti absoliučiai neįmanoma.
Vizitinė kortelė
• Gimė 1957 m. gegužės 6 d.
• Mokėsi Aukštadvario, baigė Vilniaus A.Vienuolio vidurinę ir Trečiąją vaikų muzikos mokyklas.
• 1981 m. baigė Vilniaus universitetą, baigė anesteziologijos ir reanimatologijos internatūrą.
• Dirbo Vilniuje Antakalnio ligoninėje, prof. A.J.Marcinkevičiaus širdies chirurgijos klinikoje, drauge su ja persikėlė į Santariškes.
• 1993 m. pradėjo vadovauti Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyriui.
• Stažavosi Vokietijoje, Švedijoje. Žmona Eglė. Turi dukrą ir įdukrą.

 

Dienraštis „Klaipėda“