Informacija
(8 46) 49 10 09
(8 46) 38 19 59
Registratūra
(8 46) 38 50 52
(8 46) 49 11 11
Priėmimo skyrius
(8 46) 49 10 19

Ingrida Bakaitė: apie gyvenimo brangakmenius

ingrida-bakait

„Mes dirbame streso zonoje – su pagalbos reikalingais žmonėmis. Tai ne tik darbas – tai gyvenimo būdas, reikalaujantis fizinės ir emocinės ištvermės. Tačiau aš ne tik pavargstu, bet ir pailsiu būdama su žmonėmis“, – sakė daugiau nei 20 metų slaugytojos darbą dirbanti klaipėdietė Ingrida Bakaitė.

„Gerai, kad mane čia atviliojote… – šypsosi moteris, žvilgsniu aprėpdama Mažvydo alėją. – Čia mano vaikystės namai, aš čia užaugau. Gyvenau štai aname name – Herkaus Manto 3, lankiau Kristijono Donelaičio mokyklą, po pamokų bėgdavau pas mamą į darbą Salomėjos Nėries gatvėje – ten buvo gimdymo namai, ji dirbo vyriausiąja akušere… Kiek nuostabių prisiminimų atgijo…“

Namai

Jūs tikra klaipėdietė?

Iki pat šaknų. Gimiau ir augau tradicinėje klaipėdietiškoje šeimoje: mama – medikė, tėtis – jūrininkas. Prisimenu, kaip tėtis vesdavosi į kapitonų vakarus… Prisimenu aplinką, atmosferą, kurioje augau: inteligentiškų, intelektualių, eruditiškų žmonių bendravimą. Prisimenu mamą – šviesią, linksmą, visomis prasmėmis gražią asmenybę, namų sielą, mylimą žmonių… Netekau jos būdama vienuolikos metų.

Pasirinkote tokią pat profesiją…

Kai baigiau mokyklą, man nė sekundės nereikėjo svarstyti, kurią specialybę rinktis. Žinojau, kad mano kelias – į mediciną. Į Kauno medicinos institutą įstoti nepavyko, užtat Klaipėdos medicinos mokykla priėmė be konkurso.

Šeimoje augote vienturtė?

Taip. Ir pati užauginau vienturtį sūnų. Dabar jam 27 metai, gyvena ir dirba Kopenhagoje.

Toli nuo namų.

Nuo 19 metų ten… Išvyko būdamas studentas, pagal mainų programą, Danijoje baigė turizmo vadybos studijas ir dirba dideliame restoranų tinkle.

Dažnai aplanko?

Norėčiau, kad dažniau. Per ateinančias Kalėdas kviečia mane pačią pas jį pasisvečiuoti.

Ar sūnus jau sukūręs šeimą?

Kol kas ne. Bet turi draugę – žemaitę iš Telšių. Susipažino Danijoje.

O kur jūs dabar gyvenate? Kaip supratau, jau ne mieste?

Jau nebe. Prieš porą metų Baltijos prospektą iškeičiau į namuką ir 11 arų Padvariuose, Kretingos rajone. Auginu pomidorus, agurkus, paprikas, sodinu gėles, – šypsosi.

Toli važinėti į darbą.

19 kilometrų. Bet, patikėkit, nuvažiuoju greičiau nei iš Baltijos prospekto ir kuro sunaudoju mažiau.

Nuo pradžios

Kai jums paskambinau, bandėte mane įtikinti, jog niekuo nesate nusipelniusi. Bet jūs štai netgi oficialiai esate pripažinta Nusipelniusia Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotoja… „Už ilgametį ir nepriekaištingą darbą, ypač didelį indėlį plėtojant sveikatos apsaugą…“

Sveikatos apsaugos ministerija man suteikė garbingą Nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo vardą ir Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo garbės ženklą. Klaipėdoje iš mero rankų taip pat esu gavusi padėkos raštų. Visa tai labai malonu, tačiau aš manau, kad daugybė žmonių nepriekaištingai dirba savo darbą ir yra labiau nusipelnę, kad apie juos parašytumėte…

Jūrininkų ligoninėje dirbate nuo pat jos įsikūrimo pradžios.

Du dešimtmečius – tame pačiame Širdies ir kraujagyslių radiologijos skyriuje. 1988 m. baigiau Klaipėdos medicinos mokyklą ir penkerius metus dirbau akušere Kretingoje, poliklinikoje. 1993 m. pradėjau dirbti Jūrininkų ligoninėje – buvau pirmoji minėto skyriaus slaugytoja. Tai buvo visos ligoninės kūrimosi pradžia: 1993 m. metų rudenį statybininkai įteikė ligoninės vadovui Jonui Sąlygai simbolinį raktą, o oficialus naujos ligoninės atidarymas įvyko 1994 m. balandį.

Tuomet, prieš 20 metų, važiavau mokytis į Vilniaus, Kauno ligonines, o dabar specialistai stažuotis važiuoja pas mus – jau mes patys dalijamės turtinga patirtimi, technine baze, žiniomis… Du dešimtmečius mūsų skyrius augo, plėtėsi, tobulėjo kartu su visa ligonine, ir šiandien prilygsta pažangiausioms Europos gydymo įstaigoms. Pirmiausiai, žinoma, turiu galvoje gydytojus. Tai ne tik aukščiausios kvalifikacijos specialistai, bet ir pasiaukojantys, savo profesijai atsidavę žmonės.

 Dienraštis „Vakarų ekspresas“