Informacija
(8 46) 49 10 09
(8 46) 38 19 59
Registratūra
(8 46) 38 50 52
(8 46) 49 11 11
Priėmimo skyrius
(8 46) 49 10 19

Klaipėdos jūrininkų ligoninė: nuo utopinės idėjos iki stipraus Širdies centro

 

IMG_9433

Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius Jonas Sąlyga (iš dešinės), sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. Rimantas Benetis.

Prieš du dešimtmečius, kuomet Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovui dr. Jonui Sąlygai kilo mintis uostamiestyje kurti Širdies chirurgijos centrą, daugelis išgirdę tokias mintis tik nusišypsodavo. Vieniems tai atrodė neįmanoma misija, kitiems, jog tokios paslaugos šiam kraštui nereikalingos. Tačiau šiandien retas drįstų ginčytis, jog sprendimas buvo neteisingas, nes klaipėdiečiai medikai pagal vienam kardiochirurgui tenkančių operacijų skaičių lenkia Vilniaus ar Kauno kolegas.

 

Kaip iš kirvio išvirti sriubą? 

Taip sveikatos apaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis įvardino Klaipėdos jūrininkų ligoninės pradžią, kai lėšų kurti Širdies chirurgijos centrui nebuvo.Tad nieko nuostabaus, kad daugeliui tai atrodė tiesiog neįmanoma.„Jie kaip muškietininkai, neklausė, kiek yra priešų, bet sakė: parodykit, kur yra priešas. Ir laimėjo. Klaipėda – jūrininkų miestas. Čia gyvena drąsūs, veržlūs žmonės, siekiantys plačių horizontų. Jų drąsos ir darbštumo dėka šiandien uostamiestyje ir Vakarų Lietuvoje turime aukšto lygio kardiochirurgiją ir dar miokardo infarkto gydymo klasterį – kvalifikuotą pagalbą širdies ligomis sergantiems regiono gyventojams“, – klaipėdiečių laimėjimais džiaugėsi V.P.Andriukaitis. Tuo tarpu dr. J.Sąlyga teigė, jog imtis tokio projekto paskatino Vakarų Lietuvos gyventojų sergamumo širdies ir kraujagyslių ligomis rodikliai. Reikėjo modernios kardiologijos, taikant invazyvius gydymo būdus, o be širdies chirurgijos to padaryti buvo neįmanoma.

„Klaipėda, lyginant Lietuvos atstumus, labiausiai nutolusi nuo Kauno ir Vilniaus širdies gydymo centrų. Kelionėse į juos buvo prarandama daug paciento gyvybei brangaus laiko. Dar blogiau – kelionėse buvo prarandamas ne tik laikas, bet ir gyvybės. Ėmiausi veiksmų, kad naujai kuriamoje ligoninėje atsirastų Širdies chirurgijos skyrius. Tik ką buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, viskam trūko lėšų, o aš Klaipėdoje norėjau kurti vieną brangiausių medicinos profilių. Tuometinis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas mano idėjai pritarė tik po to, kai prižadėjau sumanymus įgyvendinti ne valstybės, o rėmėjų lėšomis. Būtent šių lėšų paieškos brangiai kardiochirurgijos įrangai įsigyti, buvo vienas sudėtingiausių periodų per mano daugiau nei 20 metų vadovavimą ligoninei. Gelbėjo tai, kad jaučiau moralinį palaikymą. Mane visada šiame kelyje palaikė ir rėmė profesoriai Algimantas Marcinkevičius ir Vytautas Sirvydis. Profesionalams taip pat seniai kirbėjo mintis, kad šaliai reikia dar vieno – trečio – kardiochirurgijos centro“, – prisiminė J.Sąlyga.
Pagalba arti namų

Praėjusią savaitęKlaipėdos jūrininkų ligoninė minėjo reikšmingą sukaktį. Prieš 20 metų joje buvo atlikta pirmoji širdies operacija – pusamžiui vyrui protezuotas aortos vožtuvas. Nuo tos dienos Vakarų Lietuvoje prasidėjo nauja širdies ligų gydymo era. Žmonės visapusiškos aukščiausio lygio pagalbos galėjo sulaukti arti namų. Dabar Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyriuje padaroma 20 procentų visų šalyje atliekamų širdies operacijų.

Šiai sukakčiai skirtoje konferencijoje sveikatos apsaugos ministras padėkos raštus įteikė Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyriaus vedėjui Gediminui Kundrotui, gydytojams kardiochirurgams Gintautui Stankevičiui, Rimantui Lenkaičiui, skyriaus vyresniajai slaugytojai Rimai Šiaučiukėnei, perfuzininkei Vitai Tarulytei. Nuo Kardiochirurgijos skyriaus gyvavimo pradžios čia dirbusius ar iki šiol besidarbuojančius kolegas Sandrą Srolienę, Daivą Levinskienę, Liną Daubaraitę, Daivą Vitkutę, Gediminą Jurgutį, Snieguolę Rimeikienę, Mariną Remeikienę, Aną Golikovą, Ritą Mažeikytę padėkomis apdovanojo ir ligoninės direktorius J.Sąlyga. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas prof. Rimantas Benetis teigė, jog prieš du dešimtmečius kilusi mintis Klaipėdoje kurti dar vieną Širdies chirurgijos centrą buvo teisinga. „Kaip vertinu kolegų darbą? Puikiai. Neturiu jokių priekaištų. Žinoma, dvidešimt metų nėra labai daug, tačiau nuo to, kaip viskas prasidėjo ir ką turime šiandien, manau, puikus laimėjimas. Tikiuosi, kad jie ateityje tobulės ir plėsis“, – teigė profesorius

 

Komentaras

IMG_9343

Prof. Jonas Vytautas Sirvydis: – Džiaugiuosi, kad prieš dvidešimt metų šiek tiek prisidėjau prie širdies chirurgijos centro kūrimo Klaipėdoje. Galima sakyti, tai – vienas mano gerų darbų.

Lietuva pagal širdies operacijų skaičių ne pirmauja, bet yra truputį aukščiau vidurkio.

Skandinavijoje, kur šalių ekonominis pajėgumas kur kas didesnis, 1 mln. Gyventojų padaroma po 1200 operacijų per metus. Tuo tarpu Lietuvoje 1 mnl. žmonių tenka 800 širdies operacijų. Klaipėdoje per metus padaroma 500 širdies operacijų. Ką tai rodo? Tai rodo, kad tokio centro kūrimas buvo būtinas. Tai buvo labai teisingas žingsnis ir džiaugiuosi galėjęs prie jo prisidėti.

Klaipėdiečių kardiochirurgų darbas reikalingas: jie gelbsti ne tik Vakarų Lietuvos gyventojų, bet ir čia atvykstančių vasarotojų gyvybes.

Maža to, klaipėdiečių rezultatai geri, darbas naujoviškas. Gydytojas Gediminas Kundrotas jį organizuoja kitaip nei Vilniuje ar Kaune. Klaipėdiečiai turi savo principus ir daro beveik išimtinai visas širdies operacijas, įskaitant ir sudėtingas, pavyzdžiui, vožtuvų, aortos, aneurizmas.

Klaipėdos jūrininkų ligoninės kardiochirurgijos skyriuje yra mažiau chirurgų, bet jie padaro sąlyginai daugiau operacijų nei Vilniaus ir Kauno medikai, turėdami didesnes pajėgas. Vienam čia dirbančiam chirurgui tenka didesnis operacijų skaičius nei dideliuose centruose. Manyčiau, tai vienas svarbiausių kitokio G.Kundroto darbo rodiklių.

Klaipėdoje nedaromos tik širdies persodinimo ir mažų vaikų operacijos, kurias tikslinga koncentruoti vienoje gydymo įstaigoje, nes jų ne tiek daug būna, bet šiaip šis centras labai reikalingas. Juk širdies ligos yra labiausiai paplitusios: statistika visiems žinoma – penkiasdešimt procentų visų mirčių priežastis būna būtent jos. Jei kas sugalvotų Klaipėdos širdies centrą kur nors perkelti, pamanyčiau, kad galva nebeveikia. Tai būtų pats nelogiškiausias ir blogiausias sprendimas. Neseniai mano giminaitė poilsiaudama Palangoje – krito. Palangiškiai medikai reanimavo, klaipėdiečiai sudėjo stentus ir atgaivino. Dabar žmogus gyvena. O jei būtų tekę vežti į Vilnių ar Kauną, vargu ar šiandien vaikščiotų. Toks atstumas gaivinamam pacientui – pražūtingas.

 

Interviu

IMG_9350

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyriaus vedėjas Gediminas Kundrotas:

– Akademikas Vytautas Sirvydis sakė, jog dirbate naujoviškai ir kitaip nei sostinėje ar Kaune. Ką gi darote kitaip? – Na, jeigu mano mokytojas taip sako, vadinasi taip ir yra. Su mokytoju juk nesiginčysi. Darome viską taip, kaip mus atrodo geriausia, o svarbiausia tai, ko išmokome Vilniuje iš savo mokytojų – profesorių Sirvydžio, Marcinkevičiaus, Uždavinio… Tai, ką jie nuveikė, mes net ir labai norėdami nepadarysime. Kaip dažnai sakau, atvažiavę dirbti į Klaipėdą jau vaikščiojome trinkelėmis klotais keliais, žinojome operacijų metodikas, galimas komplikacijas, diagnostiką ir panašiai Jie gi buvo tie žmonės, kurie vaikščiojo nešienautomis pievomis ir net neturėjo, kur pasižiūrėti. Įsivaizduokit, kad pirmoji perfuzija padaryta 1964 metais – giliausias sovietmetis. Tuomet juk nei į Niujorką, nei į Briuselį pasisemti patirties negalėjai nulėkti.

– Kaip jums pavyksta su mažesne komanda atlikti santykinai vienam chirurgui daugiau tenkančių operacijų nei Kaune ir Vilniuje? – Na, tai gal santykinis skaičiavimas.Nors turiu prisipažinti, kad neturime tikslo konkuruoti su kolegomis, tiesiog dirbame savo darbą. Kita vertus, nuo pat pradžių kuriant šį centrą mums buvo iškeltas uždavinys – rūpintis Klaipėdos krašto gyventojais, tad savo darbą stengiamės padaryti.

– Ar tiesa, kad išgirdęs mintį kurti Klaipėdoje kardiochirurgijos centrą pradėjote juoktis?

– Na, ne visai taip… Teisybė ta, kad pradėjo juoktis visa salė. Įsivaizduokite 1992 metai, žengiam pirmuosius nepriklausomybės atkūrimo metus, visko trūksta ir čia profesorius Sirvydis viename susirinkime išdėsto viziją, jog širdies operacijos turi būti daromos Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Po šių žodžių prunkštė visa salė, atrodė, kokias čia nesąmones „skiedžia“ profesorius. Tik pamanykit, širdies chirurgija provincijoje! Juokas, ne kitaip. O kas išėjo? Šiandien širdies chirurgija kasdienybė ir niekuo neišskirtinė nuo kitų chirurgijos sričių. Tai turbūt esminis pokytis per tuos dvidešimt metų. Kai aš mokiausi universitete, širdies chirurgija, galima sakyti, nebuvo normali medicinos sritis. Tai buvo kažkas tokio nerealaus, stebuklingo. Pamenu, kai su kurso draugu pasibeldėme į akademiko Algimanto Marcinkevičiaus kabineto duris ir pasakėme, kad norime pas jį dirbti, jis ilgai į mus žiūrėjo. Bet, kaip sakoma, kai labai nori, viskas įmanoma.

– Kaip pats, būdamas vilnietis, pasiryžote važiuoti dirbti, kaip pats sakote, į provinciją?

– Ilgai galvojau, bet, profesine prasme, tai buvo mano žydra svajonė. Galėjome laisvai ir kūrybingai dirbti. Dabar Klaipėdos provincija tikrai nepavadinsi ir jauni specialistai noriai veržiasi čia dirbti.

Aišku, kuomet pats atvykau, nelabai ir įsivaizdavau, kiek ir ko čia reikės padaryti, kad galėtume tapti tikrai vakarietišku centru. Pati pradžia nė iš tolo nepanėšėjo į vakarietiškąją…

– Kokia gi buvo ta pradžia?

– Pradėjęs dirbti, metus širdies operacijų nedariau. Valiau grindis, rūpinausi įranga ir daugeliu kitų dalykų. Nebuvo taip, kad visą reikiamą įrangą gavome ir po dviejų savaičių pradėjome dirbti. Viskas vyko neplanuotai. Niekad nežinojai, kada ir ką gausi, kaip ligoninės vadovui, kuris dėjo labai daug pastangų ir rūpinosi įrangos finansavimo paieškomis, seksis rasti rėmėjų. Nors pirmą širdies operaciją padarėme prieš dvidešimt metų, tačiau kaip iki galo sukomplektuotas centras pradėjome dirbti po dešimtmečio.

Pradėjome širdies chirurgiją neturėdami invazinės kardiologijos, neturėdami intensyvios terapijos skyriaus, širdies echoskopijų, ritmologų ir aiškaus finansavimo. Visa tai sprendėsi pamažu. Pirmoji problema – koronografija. Čia mums labai padėjo Vilnius, ten siųsdavome ligonius, juos zonduodavo ir jie grįždavo operuotis pas mus. Antroji problema – intensyvios terapijos skyrius. Jį teko įkurti patiems. Ligoninėje toks buvo vienintelis, kuriame gydėme ne tik kardiochirurginius, bet ir kardiologinius, infarktą patyrusius pacientus ir net ligonius po abdominalinių operacijų. Ir iš karto pradėjome „spausti“ administraciją, kad reikia atskirų bendrosios ir širdies chirurgijos reanimacijos skyrių. Šiandien tai turime ir galime viską.

– Koks šiandien operacijų intensyvumas?

– Per tuos dvidešimt metų operacijų skaičius išaugo nuo šimto iki penkių šešių šimtų per metus. Ir šis skaičius išlieka stabilus kelerius metus. Galima sakyti, keltą tikslą pasiekėme. Kiekybiškai ko gero nebeaugsime. Širdies operacija kiekvienam, kuriam jos reikia, atliekama per dvi savaites. Stengiamės dirbti, neatsilikti nuo šiandienos.

– Pacientai sako, kad jūsų skyriuje vyrauja ypatinga aura. Kokių burtų imatės?

– Mistika aš netikiu. Į pacientą reikia žiūrėti ne kaip į ligą, o kaip į asmenybę: ne širdies vožtuvas guli lovoje, o Petraitis. Gal kartais kiek ir suvaidiname, bet stengiamės, kad vos tik peržengęs mūsų skyriaus slenkstį žmogus jaustųsi pastebėtas. Visuomet kartu su atvykusiais giminėmis vedžiojame jį po skyrių, parodome, kur jo palata, spintelė ir daugelį kitų smulkmenų, kurios gydymui jokios įtakos gal ir neturės, bet žmogus pasijus reikalingas. Bus ramesnis, geresnės nuotaikos.

– Statistika negailestinga: nepaisant mokslo ir technologijų pažangos, mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų išlieka vienas didžiausių šalyje. Nors apie tai daug kalbame, situacija nelabai keičiasi. Kaip manote, kodėl?

– Norėti, kad visi būtume sveiki ir niekada nesirgtume – utopija. Tačiau faktas, kad turime ypač pasistengti mažindami rizikos veiksnius. Šiandien turbūt viena blogybių yra ta, kad bandoma supriešinti gydymą su profilaktika. Kartais iš girdimų priekaištų atrodo, kad gydome sveikus žmones, nors viskas yra priešingai. Kita vertus, kaip mokesčių mokėtojas, susirgęs norėčiau, kad mane gydytų, o ne pamokslautų, kodėl rūkai ar kodėl turi antsvorio. Profilaktika ir gydymas turėtų eiti drauge.

– Kaip atsipalaiduojate po sunkios darbo dienos?

– Vamzdį pučiu (šypsosi). Groju trimitu, kartais patriukšmauju palėpėje. Dar tenisą žaidžiu. Reikia palaikyti gerą formą, kad nesukiužčiau. Juk kardiochirurgams reikia specifinės ištvermės. Domiuosi istorija, esu surinkęs neblogą biblioteką. Sovietų laikais galėjom turėti tik Šapokos istoriją, o dabar tiek įvairiausių leidinių.

 

„Lietuvos sveikata“