Informacija
(8 46) 49 10 09
(8 46) 38 19 59
Registratūra
(8 46) 38 50 52
(8 46) 49 11 11
Priėmimo skyrius
(8 46) 49 10 19

Pats nuostabiausias laikas yra dabar

Kitra 

Į uostamiestį iš sostinės atsikėlęs vienas jauniausių širdies chirurgų Klaipėdoje Gediminas Kitra čia atvyko daugiau nei prieš dešimtmetį. Prisijungęs prie vyresnių kolegų, atvykusių irgi iš Vilniaus, papildė Jūrininkų ligoninės medikų gretas.

Jaunatviškas G.Kitra – buvęs savo amžiaus grupės stalo teniso Lietuvos čempionas, mokėsi groti gitara ir iki šiol mielai dalyvauja vasarą vykstančiuose sunkiosios muzikos festivaliuose. Pastarieji, pašnekovo teigimu, leidžia vėl pajausti jaunatvišką šėlsmą.

„Esi toks, kokiu jautiesi“, – teigia širdies chirurgas, kuriam per metus tenka atlikti apie šimtą operacijų. Dviejų vaikų, Gusto ir Otilės, tėtis patikino, kad nieko neveikimas jam – visų sunkiausias: „Tai pradeda slėgti, atsiranda beprasmybės pojūtis“.

 

Dėl pasirinkimo neabejoja

– Atvykote į uostamiestį iš gimtosios sostinės. Pačiam tai buvo netikėta?

– Tiesiog man buvo nepriimtinos Vilniaus širdies chirurgijos darbo tradicijos, nes operuoti galėdavo tik nedidelė dalis specialistų. Jaunesnieji tapdavo amžinais asistentais, didžiąją dalį gyvenimo praleidžiantys prižiūrėdami ligonius. Tai manęs netenkino, todėl suviliojo pasiūlymas atvykti į uostamiestį. Kolektyvas čia iš tiesų ypatingas. Per gyvenimą sutinki įvairių žmonių, ir tik retai – išskirtinių. Drąsiai galiu teigti, kad skyriaus vedėjas gydytojas Gediminas Kundrotas ir kiti ligoninėje dirbantieji – neeilinės asmenybės. Šiuo metu skyriuje dirba penki širdies chirurgai.

– Esate ambicingas?

– Gyvenime dažnai iš karto nepriimame paties teisingiausio sprendimo. Man pasisekė, kad greitai supratau, ko noriu. Pamenu, kai pirmą kartą tėvų draugas nusivedė į operacinę, mane sužavėjo gydytojų susikaupimas, rimtis, bendrystė. Tuomet ir supratau – noriu čia pasilikti, tai mano vieta. Gydymo įstaigose pradėjau dirbti dar būdamas dvyliktoje klasėje. Savaitgaliais turėjau galimybę stebėti operacijas, o vėliau, pradėjęs studijuoti, dirbau chirurgo padėjėju. Kartais savanoriškai asistuodavau net ir vasaromis. Tai buvo be galo naudinga patirtis.

– Tai – atsakingas darbas. Dažnai tenka patirti įtampą?

– Ateina metas, kai į viską žiūri paprasčiau, esi įgudęs ir įprastinės situacijos įtampos nekelia. Taip pat iš anksto gali numatyti išskirtinius ligonių atvejus ir prie įtampos ilgainiui tiesiog pripranti. Betgi visko būna, ir ypač pirmaisiais darbo metais. Prieš pradėdamas savarankiškai operuoti asistuoji, mokaisi, tai ir rankos dreba, ir kolegų dėmesys kausto. Šiame darbe labai svarbu gebėti susikoncentruoti.

 

Gydytojas – ne Dievas

– Kokie jūsų ligoniai?

– Širdies operacijos dažniausiai yra susijusios su patiriamu dideliu stresu. Juk žmonės patenka į visiškai svetimą, neįprastą jiems aplinką, išgirsta apie galimas komplikacijas, tai jiems kelia didelį nerimą. Stengiuosi atrasti ryšį su pacientu kalbėdamas apie gydymą jam suprantamomis sąvokomis, kol jie ima tavimi pasitikėti. Gydytojas nėra visagalis. Dažnai žmonės sako: „Duokite man tabletę, kad nebesijaudinčiau“. Nėra tokio vaisto, kuris panaikintų visas emocijas. Jaudintis yra natūralu ir aš mėginu jiems tai paaiškinti. Chirurginėmis širdies ligomis serga vyresnio amžiaus žmonės ir operuojamų žmonių amžiaus vidurkis vis didėja. Jauniausi pacientai – apie 20 metų amžiaus. Tai įgimtomis ydomis sirgę ligoniai. Dauguma jų išoperuojama vaikystėje ir retai –  suaugus.

– Kas lemia šiuos susirgimus?

– Didžioji dalis pacientų serga širdies kraujagyslių ligomis, jų rizikos veiksniai yra gyvulinės kilmės riebalų vartojimas, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, rūkymas, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, mažai judrus gyvenimo būdas, paveldėtas polinkis.

– Valgote mėsą?

– Žinoma. Vis dėlto gydytojai ir rūko, ir vartoja alkoholį, net ir suvokdami to žalą. Juk tai yra labai žmogiška. Pats nerūkau, bet nesu abstinentas.

– Ar patys žmonės sąmoningai rūpinasi savo sveikata?

– Vis dėlto dažniausiai jie suklūsta tik tuomet, kai iškyla rimtų bėdų. Nors jauni žmonės – kitokie. Žiniasklaidoje daug kalbama apie mitybą, sveiką gyvenseną, tik kartais kiek iškreiptai. Populiarinamas visiškas vegetarizmas, žaliavalgystė, bet žmogus yra toks pat sutvėrimas kaip ir kiti visaėdžiai gyvūnai, todėl turi vartoti ir gyvulinės kilmės produktų. Žinoma, saikingai.

– Fizinio aktyvumo nevengiate taip pat dėl sveikatos?

– Sportas man labiau malonumas. Stalo tenisu domėtis pradėjau dar vaikystėje ir šalies mastu buvau pasiekęs gana gerų rezultatų. Tačiau pasikeitus treneriui ir įstojus studijuoti medicinos, viskas pasikeitė. Norėdamas profesionaliai sportuoti, turi tam skirti labai daug laiko, o studijos visą jį atėmė, pamiršęs šią sporto šaką buvau 20 metų. Kaip ir visi lietuviai, žaidžiau krepšinį, o prieš metus vėl atradau stalo tenisą, kuris dabar užvaldęs didelę laisvalaikio dalį, – dalyvauju mėgėjų varžybose. O profesionalaus sportininko kelias yra sunkus, tik vienam kitam pasiseka iš to gyventi.

– Gydytojams lengviau užsitikrinti darbo vietą?

– Manau, taip. Tačiau širdies chirurgijos operacijų apimtys traukiasi, nes didelę dalį ligonių perima kardiologai, širdies kraujagyslių ligas gydantys invaziniu būdu. Susirgimų gal ir nemažėja, bet nebėra tokių operacijų augimo tempų, kaip buvo prieš dešimtmetį. Maždaug 60–70 proc. visų širdies operacijų sudaro širdies kraujagyslių operacijos. Kardiologai jas gydo išplėsdami, įkišę kateterį per kojos ar rankos arteriją – tai mažesnės apimties procedūros negu operacija. Ligoniams tai kur kas patrauklesnis būdas, nors rezultatai nėra tokie ilgalaikiai ir šios kardiologinės procedūros tinka ne visiems.

– Kartais žmonėms esate paskutinė viltis.

– Gydytojas – ne stebukladaris. Man nepatinka, kai apie chirurgus kalba kaip apie antgamtinių savybių turinčius asmenis, juos sudievina. Čia nėra jokio stebuklo. Tai tiesiog žinios ir technologijos, kurias išmoksti teisingai pritaikyti. Po sėkmingo gydymo buvę pacientai kartais kreipiasi ir dėl sveikatos bėdų, kurios visiškai nesusijusios su buvusia operacija, turbūt dėl smukusio pasitikėjimo periferinių gydymo įstaigų paslaugomis. Tai netinkamos sveikatos politikos pasekmė. Natūralu, kad jaunesni gydytojai taip pat nesirenka atokesnių vietovių. Lekia ten, kur verda gyvenimas.

Klesti šarlatanizmas?

– Materialaus atsidėkojimo kultūra pas mus vis dar gaji?

– Tai yra dar iš sovietmečio atėjusi tradicija ir, keičiantis kartoms, ji turėtų išnykti. Artėjame prie europietiškų standartų ir galime tuo džiaugtis. Pavartę komentarus po bet kuriuo straipsniu, susijusiu su medicina, didžiąją komentarų dalį sudaro negatyvūs, esą „nedaviau, tai nepadarė gerai“. Žinoma, ne visuomet, bet tai rodo, kad yra gydytojų, kurie iš tikrųjų taip elgiasi. Man tai nesuprantama, juk negali būti aplinkybių, dėl kurių į gydymą žiūrima atmestinai. Todėl kiekvienam ligoniui pasakau, kad viskas yra daroma maksimaliai siekiant jam padėti.

– Kur dar žmonės yra klaidinami?

– Nemaloniai stebina pasirodančios reklamos, kuriose brukami mažai efektyvūs medikamentai, visiškai su mokslu prasilenkiantys gydymo metodai. Tuo užsiimantys farmacininkai, gydytojai, savo ruožtu, puikiai suvokia, tačiau vis tiek nepraleidžia progos pasipelnyti. Žmogiška norėti uždirbti daugiau, bet tai nepateisina šarlatanizmo.

– Bet žmonės juk tiki?

– Žiniasklaida turi didelį poveikį ir jos atstovai turi taip pat prisiimti atsakomybę. Aplinkui be galo daug beprasmybių apie šių laikų elito besikeičiančias šukuosenas, vakarėlius. Brukama labai daug menkaverčių dalykų. Taip pat žmonės pervertina titulus – tai tik vaikštantys antpečiai, su mokslu neturintys nieko bendra. Gaila, bet dažnai toks mokslas baigiasi parašytu darbu, trūnijančiu stalčiuje. Pasirinkęs gydytojo profesiją turi nuolat domėtis šia sritimi. Tai jokiu būdu negali būti tik karjeros darymo padiktuotas sprendimas.

– Ką šiuo metu skaitote?

– Renkuosi ne tik profesinę literatūrą. Šiuo metu skaitau ateizmą ginančią bažnyčios priešo Richardo Dawkinso knygą „Dievo iliuzija“. Ji vertinama kontroversiškai, bet yra labai logiška, parašyta neįmantriu stiliumi. Knyga nekritikuoja atskiros religijos, tik tikėjimą antgamtinėmis jėgomis. Aš ir pats kliaujuosi mokslo tiesomis, loginiu mąstymu. Vis dėlto pažįstu ir tikinčių chirurgų. Tik įdomu, kaip jie interpretuoja tai, ką daro? Dauguma paklaustų apie tikėjimą į Dievą atsako: „Tikiu, kad kažkas yra“. Kaip tai suprasti? Daug ko negalime paaiškinti, bet metams bėgant ir tobulėjant mokslui toji nepažini sritis po truputį traukiasi.

Lankosi festivaliuose

– Kaip atradote gitarą?

– Stengiuosi laiko atrasti viskam: tiek muzikai, tiek vaikams ar kelionėms. Esu melomanas dar nuo studentavimo laikų, o atvažiavęs į Klaipėdą vėl tai prisiminiau. Pasinaudojau proga ir atvedęs sūnų į vaikų muzikos mokyklą pats užsirašiau į gitaros pamokas. Groju savo malonumui. Dažniausiai taip jau nutinka, kad, užaugę su tam tikra muzika, pasiliekame su ja visam gyvenimui. Mėgstu sunkųjį roką, matyt, esu įstrigęs tuose studentiškuose laikuose. Vasarą stengiuosi apsilankyti roko festivaliuose, pagyventi palapinėse. Tai yra savotiška duoklė jaunystei. Miegoti palapinėje ar ne taip komfortiškai nusiprausti man nėra iššūkis. Matyt, dar nespėjau pasenti.

– Darbo praktikoje yra pasitaikę ypač sudėtingų situacijų?

– Desperacijos, matyt, nėra buvę, nes visos situacijos turi savo numatytus sprendimus. Tačiau įprasta, kad operacinėje pasitaiko ir nesėkmių. Jei viskas nevyksta pagal planą, šalia yra vyresnis kolega. Nėra nieko gėdingo jį pasikviesti į pagalbą ar pasitarti. Žmogus nėra visažinis. Juk kiekvienas siekiame geriausio rezultato ligoniui.

 

Vizitinė kortelė

Gimė 1973 m. lapkričio 25 d. Vilniuje.

1991 m. baigė Vilniaus S.Nėries vidurinę mokyklą (šiuo metu – S.Nėries gimnazija).

Buvęs savo amžiaus grupės stalo teniso Lietuvos čempionas.

1991–1997 m. mokėsi Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

1997–1998 m. baigė pirminę rezidentūrą Vilniaus universitete.

1998–2002 m. bendrosios chirurgijos rezidentūra Vilniaus universitete.

1991–1995 m. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų slaugytojas.

1995–1997 m. Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės operacinės slaugytojas.

2002–2004 m. širdies chirurgijos rezidentūra Vilniaus universitete.

Nuo 2004 m. Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas – širdies chirurgas.

Dienraštis „Klaipėda“