Informacija
(8 46) 49 10 09
(8 46) 38 19 59
Registratūra
(8 46) 49 11 11
Priėmimo skyrius
(8 46) 49 10 19

Медична допомога українцям

Medicinos pagalba ukrainiečiams

Atmintinė skelbiama lietuvių, anglų, ukrainiečių bei rusų kalbomis.  Atmintinę rasite čia.

Pokyčiai visiems suteikia naujų galimybių

Vykdant sveikatos priežiūros įstaigų tinklo reformą, sujungiamos trys ligoninės: Klaipėdos jūrininkų, universitetinė ir Palangos reabilitacijos į Klaipėdos universiteto ligoninę. Kaip savarankiškas juridinis vienetas Klaipėdos jūrininkų ligoninė nutrauks savo veiklą – pusantrų metų ji dar bus Klaipėdos universiteto ligoninės filialu. Šia proga kalbuosi su ligoninės direktoriumi, Klaipėdos universiteto prof. dr. Jonu Sąlyga.

– Labai įdomi Jūrininkų ligoninės kūrimosi istorija. Gerbiamas vadove, buvote prie ligoninės ištakų, Klaipėdos jūrininkų ligoninės galėjo ir nebūti. Ar tai tiesa?

– Kaune baigęs medicinos mokslus, 1979 metais pagal paskyrimą dirbti laivo gydytoju atvykau į Klaipėdą, į tuometinę Žvejų ir jūros transporto darbuotojų ligoninę. Aktyviai dalyvavau ligoninės darbuotojų profesinės sąjungos veikloje, vėliau buvau išrinktas ligoninės Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pirmininku, todėl man buvo nesvetimi ligoninės statybų reikalai.

Naujos 360 lovų ligoninės, skirtos Klaipėdoje gyvenantiems jūrininkams ir jų šeimų nariams, projektinė užduotis bei statybos suvestinė sąmata buvo patvirtinta dar 1985 metais. Projekto autorius – architektas Eduardas Chlomauskas.

Džiaugiamės šiuo projektu, nes architektas suprojektavo ligoninę, kuri yra ir išvaizdi, o viduje patogi. 1988 metais pradėta statyti naujoji ligoninė turėjo būti pastatyta per 36 mėnesius – iki 1991 metų pavasario.

Tačiau įpusėjus statyboms Lietuvoje kilo Sąjūdis, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, todėl sąjunginės ministerijos nutraukė finansavimą ir naujos ligoninės ateitis tapo ne tik labai miglota, bet, galima sakyti, ji buvo pasmerkta niekada neatverti durų.

Vis dėlto architekto iš ligoninės pastatų sujungtų dalių dar sovietiniais laikais suprojektuoti trys kryžiai nešė jai sėkmę.

– Jūs tuo metu buvote išrinktas pirmosios Klaipėdos miesto tarybos, kuriai vadovavo Vytautas Čepas, deputatu. Ar Sveikatos ir sveikatingumo komisijos nariams nekėlė nerimo, kad ligoninės Vakarų Lietuvos gyventojai gali ir neturėti?

– Duriate kaip pirštu į akį – labai rūpėjo, ir kaip medikui, ir kaip tuometiniam politikui. Tai jaudino ne vien tik mane.

Dar ir šiandien pamenu, kaip vieną 1992 metų sausio mėnesio dieną mane pasikvietė V. Čepas ir sako: statome naują ligoninę, reikia energingo vadovo, kuris galėtų pasirūpinti, kaip užbaigti statybas. Ar negalėtum pagelbėt?Man toks pasiūlymas buvo didžiulė staigmena, todėl jam pasakiau, kad negaliu iškart sutikti, negaliu lįsti į nežinomybę, turiu pasitarti su šeima, bus labai neapgalvota, jei iškart pasakysiu taip ar ne.

O V. Čepas man aiškino, kad būtinai reikia, kad tai nepriklausomos Lietuvos ateitis. Aš klausiu – kodėl aš? Tuo metu miesto Taryboje, Sveikatos ir sveikatingumo komisijoje, buvome keturi gydytojai.

Tuo metu aš turėjau gerą darbą, buvau gydytojas gastroenterologas, dirbau ligoninėje, buvau poliklinikos terapinių kabinetų vedėju. Ilgai su žmona sėdėjome, kalbėjomės ir nusprendėme, kad atsisakysiu pasiūlymo tapti naujos ligoninės vadovu.

– O kas toliau? Atsisakėte?

– Kitą rytą, atėjus į darbą, paskambino į ligoninę sveikatos apsaugos ministro sekretorė, kuri pranešė, kad mane pokalbiui kviečia tuometinis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas. Supratau, kad, ko gero, tas pats klausimas bus nagrinėjamas, bet į Vilnių nuvykau.

Ministras man tą patį pradėjo sakyti, kad reikia, jog tapčiau vadovu, kaip Klaipėdos miesto tarybos deputatas turiu tai suprasti, nes kitu atveju ligoninė liks užkonservuota. Supratau, kad V. Čepas jau yra pakalbėjęs su J. Oleku. Be to, ministras pridūrė, kad lėšų užbaigti ligoninę valstybė tikrai neturi, nes Lietuvos valstybė ką tik atkurta, pasakė, kad aš turėsiu ieškoti pinigų, privalėsiu jų surasti.

Ministrui pasakiau: ačiū už pasiūlymą, pagalvosiu. Grįžęs vėl buvau pakviestas pas V. Čepą. Tarybos pirmininkas kviečia, ministras kviečia, o aš vis „laužausi“. Bet tikrai negalėjau greitai sutikti, negalėjau strimgalviais pulti, savo veiksmus reikėjo gerai apgalvoti, nes tai labai daug lėmė ne tik mano gyvenime.

Galiausiai sutikau būti vadovu. Kai jau pažadėjau imtis naujų pareigų, kitą dieną gavau faksimilę – ministro įsakymą, kad esu paskirtas eiti vyriausiojo gydytojo pareigas. Tai buvo 1992 metų sausio 23 diena.

– Įdomu, tai Jūs kelerius metus dirbote ne vien įstaigos vadovo darbą, bet tapote ir tuo pagrindiniu lėšų ieškotoju.

– Toks jau buvo mano, kaip įstaigos vadovo, darbas. Beveik dvejus metus, iki 1992-ųjų, statybos buvo įšaldytos. Nebaigtus statyti ligoninės pastatus prižiūrėjo sargas, tačiau ir jis nesugebėdavo sugaudyti vagių. Iš ryto statybininkai atveža langą, įdeda, o kitą rytą jo jau nebėra. Todėl ir buvo galvojama tas langų kiaurymes užmūryti.

Žinoma, pagrindinė problema buvo pinigai. Reikėjo ieškoti lėšų, kad pabaigtume statybas. Sveikatos apsaugos ministras iškart pasakė, kad lėšų tikrai neturės, todėl važiavau į tuometes Prekybos ir materialinių išteklių, Finansų ministerijas, įrodinėjau, kad Vakarų Lietuvos gyventojams būtinai reikia šitos ligoninės.

Ministrai su manimi labai gražiai kalbėjo, užjautė, bet kartu sakė niekuo negalintys padėti, nes valstybė neturi pinigų, juk ji ką tik atkūrė nepriklausomybę, be to, buvo ir blokados metai.

Liko vienintelis kelias – ieškoti rėmėjų. Kone kasdien varsčiau jūrinių įmonių duris. Pavyko rasti galingų rėmėjų, tokių kaip „Lietuvos jūrų laivininkystė“, Klaipėdos naftos kompanija, Prekybos uostas. Ėjau į uosto įmones, pas direktorius ir aiškinau, kaip svarbu yra užbaigti ligoninės statybas.

Tada antrą kartą eidavau pas tuos pačius direktorius. Būdavo ir tokių atvejų, kai pareikšdavo, kad ta ligoninė jiems nereikalinga, nes jei reiks pagalbos, nuvažiuos ar nuskris į Vokietiją. Visokių juk direktorių buvo.

– Tikiu, kad dalį rėmėjų lėšų pavyko rasti, tačiau jų tikriausiai nepakako, nes brango statybinės medžiagos bei įranga, todėl didėjo ir ligoninės statybų sąmata.

– Mačiau, kad su tokiu finansavimu, kokį pavyko užsitikrinti, ligoninės tikrai nebaigsime. Rėmėjai, kiek galėjo, finansavo, bet reikėjo ir kitų šaltinių. Kaip miesto Tarybos deputatas kreipiausi į V. Čepą ir į tuometį merą Benediktą Petrauską, vicemerą Valentiną Greičiūną, sakiau, kad šioje ligoninėje gydysis klaipėdiečiai, todėl privalau ieškoti lėšų, kaip pabaigti statybas.

V. Čepas ligoninės statybų finansavimo iš miesto biudžeto klausimą pateikė miesto Tarybai. Prisimenu, kad sesija buvo labai audringa, nes tuo metu buvo svarstoma, ar statyti naują mokyklą, ar skirti lėšų ligoninės statyboms užbaigti.

Deputatai balsavo, kad reikia pabaigti ligoninę ir skirti lėšų.

Klaipėdos jūrininkų ligoninė yra pastatyta didžiąja dalimi rėmėjų ir Klaipėdos miesto biudžeto lėšomis.

1993 metų lapkričio 30 dieną statybininkai įteikė simbolinį ligoninės raktą, buvo sulaukta pirmųjų pacientų, kurie paguldyti į Diagnostikos skyrių. Kitų metų balandžio 9-ąją įvyko ir oficialus ligoninės atidarymas.

Mano siekis buvo vienas – visa ligoninė turėjo būti atidaryta iškart, o ne palaipsniui. Tad ir atidarėme visiškai veikiančią ligoninę, su visais numatytais skyriais ir naujausia medicinos įranga.

– Jūs man ne viską pasakote, skaičiau, kad statybose paskendusiam Jonui Sąlygai iki ligoninės atidarymo reikėjo įveikti dar ne vieną kliūtį.

– Kai pavyko surinkti lėšas ligoninės statybai užbaigti, vėl nuvykau pas J. Oleką. Jis sako: labai gerai, kad ligoninė bus baigta, bet dabar turi peržiūrėti ligoninės struktūrą.

Projektiniuose dokumentuose buvo patvirtinta dar sovietinė struktūra: 80 lovų Bendrosios terapijos skyrius, 80 lovų Bendrosios chirurgijos skyrius, 80 lovų – Ginekologijos skyrius jūrininkų žmonoms, 80 lovų Neurologijos skyrius. Kitaip tariant, buvo suplanuoti visi plataus profilio skyriai.

Aš privalėjau peržiūrėti ligoninės struktūrą, kad ji atitiktų Vakarų Lietuvos gyventojų poreikius.

Supratau, kad esu atsakingas už tai, kad ligoninė turi būti paklausi, kad joje būtų pacientų, nes kitaip ji juk bankrutuos.

Pradėjau domėtis įvairiausia medicinos literatūra apie ligoninių struktūras, planuoti naujus skyrius. Ir tuomet įvyko nelaimė – mano gerą draugą, jauną kapitoną, ištiko miokardo infarktas ir jis mirė greitosios medicinos pagalbos automobilyje vežamas į Kauną, nes čia, Klaipėdoje, nebuvo stiprios kardiologijos, širdies chirurgijos.

Man tai buvo didžiulė paskata, jog Klaipėdos jūrininkų ligoninėje turi atsirasti aukščiausio lygio kardiologijos, širdies ir kraujagyslių chirurgijos skyriai, kad Vakarų Lietuvos gyventojai kuo greičiau galėtų gauti pagalbą čia, savame krašte.

Kartu domėjausi, kokių dar skyrių nėra Vakarų Lietuvos ligoninėse, todėl papildomai įrašiau kraujagyslių chirurgiją, Invazinės kardiologijos, Kraujo ligų skyrių, Nefrologijos skyrių ir Hemodializių tarnybą bei kitus bendruosius skyrius, be kurių ligoninė nefunkcionuotų.

– Įdomu – tai jau ministras greičiausiai buvo patenkintas…

– Kad taip būtų buvę. Su ligoninės struktūros projektu nuvykau pas ministrą J. Oleką, nes šis savo įsakymu struktūrą turėjo patvirtinti. O jis ir sako: ne, netinka.

Kodėl? Ar tu žinai, ką reiškia širdies chirurgija? Tai didžiulės išlaidos medicinos įrangai įsigyti, iš kur paimsi pinigų? Ir nepritarė mano sukurtai struktūrai, nes nėra lėšų.

Buvau ambicingas vadovas, todėl iškart nuvykau pas vyriausiąjį Lietuvos kardiochirurgą, akademiką Vytautą Sirvydį, prie bendro stalo sėdo ir akademikas Algimantas Marcinkevičius.

Kai susėdome kartu su tokiais Lietuvos medicinos korifėjais, pagalvojau, aš gi jaunas vadovas, nespėjęs net kojų apšilti, kaip aš jiems įrodysiu, kad Klaipėdoje reikia širdies chirurgijos?

Bet iš šių akademikų sulaukiau neįtikėtino pritarimo. Jie sakė, kad, matyt, esu Dievo siųstas, nes jie patys jau svajojo, jog Klaipėdoje turėtų būti širdies chirurgija. Bet pasiguodžiau, kad ministras netvirtina tokios ligoninės struktūros.

Jie pažadėjo su ministru pakalbėti. Pagaliau J. Olekas pritarė ligoninės struktūrai, kurioje buvo ir širdies chirurgija.

– O kaip su gydytojais specialistais? Klaipėdos krašte juk nebuvo širdies chirurgų, kraujagyslių chirurgų ir pakankamai kardiologų?

– Kreipiausi į Vilniaus ir Kauno universitetų akademinę bendruomenę. Paprašiau akademiko prof. V. Sirvydžio padėti suformuoti širdies chirurgų komandą.

Jis labai padėjo, kalbėjosi su gydytojais, kalbino juos vykti į Klaipėdą, o man pateikė sąrašą tų, kurie domisi Klaipėda. Vėliau gydytojai man prisipažino, kad į kumštį juokėsi, stebėjosi, kaip galima Lietuvoje ką tik atkūrus nepriklausomybę įsigyti brangią įrangą ir įkurti naują širdies chirurgijos skyrių. Tai prilygo avantiūrai. Avantiūra, kuri tapo realybe.

Taip pat buvo ir su kraujagyslių chirurgija. Vykstančių į Klaipėdą dirbti kraujagyslių chirurgų komandą suformuoti man padėjo akademikas prof. Vytautas Triponis. Kardiologų tarnybą suformuoti padėjo akademikas prof. Jurgis Brėdikis, prof. Pranas Šerpytis.

– Turėjote nemažą atvykstančių specialistų komandą, bet trūko modernios medicinos įrangos. Vėl vykote pas ministrą?

– Ne, pas ministrą jau nebevykau. Vėl prasidėjo lėšų paieškos, nes reikėjo įsigyti kraujagyslių rentgeno aparatą (angiografą), narkozės, kvėpavimo, dirbtinės kraujo apytakos aparatūrą, monitoravimo įrangą.

Vėl vaikščiojau su ištiestu delnu pas rėmėjus, vėl beldžiausi į tų pačių jūrinių organizacijų, parėmusių ligoninės statybas, duris, jų direktoriams, valdybų nariams įrodinėjau, kad labai reikia įrangos, kad Klaipėda gali tapti trečiuoju širdies chirurgijos centru Lietuvoje.

Lėšų reikėjo labai daug, jas pavyko surinkti, nupirkti visą reikiamą naujausią įrangą ir 1994 metų gegužės 31 dieną Klaipėdos krašte, Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, buvo atlikta pirmoji širdies operacija – jūrininkui protezuotas aortos vožtuvas. Tai prilygo didelės mano svajonės išsipildymui.

– Galima drąsiai teigti, jog ligoninė buvo baigta statyti ir tapo tokia, kokia yra dabar, tik kelių sutapimų ir Jūsų didžiulio atkaklumo dėka.

– Tai mūsų visų dėka. Tuo metu jaunatviškas maksimalizmas, užsispyrimas, matyt, darė savo.

Žvelgdamas į praeitį, galiu pripažinti, kad labai rizikavau.

Kviečiau specialistus iš Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos miestų, kažkaip reikėjo užtikrinti ir pacientų srautus, kad tiems specialistams galėčiau atlyginimus sumokėti.

Nors problemų, iššūkių ir visko buvo labai daug, šiandien labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos jūrininkų ligoninė yra Vakarų Lietuvos sveikatos flagmanas, kad esame pripažinti visoje Lietuvoje.

Kai pabūnu vadinamojoje penkiaminutėje ir palyginu, kas buvo daroma seniau ir kas yra atliekama dabar, jaučiuosi labai pamalonintas. O visa tai tik dėl paciento, dėl jo sveikatos. Padėti sergančiajam – šventa mūsų visų pareiga.

– Papasakokite plačiau, kokia ji, Klaipėdos jūrininkų ligoninė, šiandien.

Teikiame aukščiausio lygio medicinos paslaugas, stengiamės neatsilikti nuo Vilniaus ir Kauno universitetų klinikų, ieškome naujovių, nuolat atnaujiname diagnostikos ir gydomosios medicinos įrangą.

Šiuo metu Klaipėdos jūrininkų ligoninėje yra 640 lovų. Čia per metus vidutiniškai stacionare gydosi per 19 tūkst. pacientų iš uostamiesčio ir viso Klaipėdos krašto, kitų Lietuvos apskričių, dar 130 tūkst. pacientų konsultuojama ambulatoriškai.

Kasmet operuojama daugiau nei 5 tūkst. ligonių, atliekama per 500 širdies operacijų.

Ligoninėje ir jos padaliniuose dirba daugiau nei 1 200 darbuotojų, iš jų – 180 gydytojų, 500 slaugytojų.

Vakarų Lietuvoje tik Klaipėdos jūrininkų ligoninėje atliekamos širdies operacijos, protezuojami aortos, mitralinis ar abu vožtuvai, formuojamos aortokoronarinės jungtys, užsiuvami prieširdžių pertvaros defektai, implantuojami širdies stimuliatoriai ir defibriliatoriai, atliekamos radiodažnuminės ir krioabliacijos, tirpdomi ar mechaniškai šalinami trombai, implantuojami perkateteriniai vožtuvai, balionėliu plečiamos širdies kraujagyslės ir atliekamas jų stentavimas, daromos įvairios intrakardinės manipuliacijos, protezuojama pilvo aorta, jos šakos, kaklo ir galūnių kraujagyslės, iš smegenų kraujagyslių mechaniniu būdu, kontroliuojant angiografu, šalinami trombai, gydomi kraujo ligomis sergantys pacientai.

Be to, atliekamos paprastos ar sudėtingos hemodializės, hemofiltracijos procedūros. Pilvo chirurgai ir ginekologai visą parą atlieka laparoskopines operacijas. Ligoninėje gydomi ir COVID-19 liga sergantys pacientai.

Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, vienintelėje Vakarų Lietuvoje, 2014 metais buvo įkurti Ūminio galvos smegenų insulto ir Ūminio miokardo infarkto diagnostikos ir gydymo centrai.

Džiaugiuosi, kad ligoninė daugiau nei dešimt metų kiekvienus metus baigia teigiamu finansiniu rezultatu, o darbuotojų atlyginimai vieni didžiausių.

Kasmet Klaipėdos jūrininkų ligoninę pasirenka nemažas būrys jaunų specialistų.

Be reikalo neišlaidaujame, todėl esame sutaupę lėšų, kad sutrikus ar net ir nutrūkus finansavimui bent pusmetį galėtume išgyventi ir toliau teikti aukščiausio lygio pagalbą pacientams.

Kitąmet užbaigsime Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus patalpų rekonstrukcijos darbus, patalpos padidės 1 000 kv. m, dėl to galėsime sumažinti eiles ambulatorines konsultacijas norintiems gauti pacientams.

Džiaugiuosi dešimtmečius puoselėtomis tradicijomis – ligoninė tapo tikra meno galerija. Per beveik 30 Klaipėdos krašto medikų ir menininkų draugystės metų pastarieji padovanojo ligoninei daugiau nei šešis šimtus meno kūrinių. Paveikslai, skulptūros, grafikos darbai puošia ligoninės palatas, koridorius, kabinetus. Šia kolekcija džiaugiasi ne tik darbuotojai, pacientai, bet ir lankytojai.

Kita tradicija – profesijos lyderio vardas, šiuo įvertinimu didžiuojasi ne vienas ligoninės darbuotojas, privalu juos pamaloninti ir įvertinti, nes pagrindinė ligoninės vertybė – čia dirbantys žmonės, kurie stengiasi, kad pacientai kuo greičiau pasveiktų.

– Klaipėdos jūrininkų ligoninės įkūrimas yra vienas sėkmingiausių atkurtos Lietuvos projektų Klaipėdoje. Turite didžiulę vadovavimo patirtį, ar nesulaukėte karjeros pasiūlymų, pagaliau pavydo, kad sekasi?

Per 30 vadovavimo ligoninei metų buvo visko – net bandymų mane padaryti nusikaltėliu ir tada ateiti vadovauti ligoninei. Turiu labai daug medžiagos, kuri galbūt suguls į knygą.

Nuolat sulaukiu pacientų, jų artimųjų padėkų, kolegų sveikinimų, ypač per šventes, gražių palinkėjimų – visa tai suvirpina širdį.

Pasiūlymų buvo įvairių – ir sveikatos ministro postas, ir miesto mero, ir Seimo nario kėdė, tačiau visada likau ištikimas Jūrininkų ligoninei, kas penkerius metus dalyvaudavau konkursuose vadovo pareigoms užimti ir juos laimėdavau.

Kai žvelgiu į suburtą profesionalių medikų kolektyvą, nuveiktus darbus, išsipildžiusias svajones, padėkas, pasveikusių pacientų akis, sakau sau – esu laimingas žmogus!

– Pakalbėkime apie sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarką, kuri palies daugelį: ir pacientus, ir visus darbuotojus, galbūt palies ir teikiamų medicinos paslaugų kokybę. Kaip vertinate šią reformą, ar negaila įdėto triūso?

– Meluočiau sakydamas, kad tai nepakutena mano širdies. Man svarbiausia, kad dėl vykdomų reformų nenukentėtų pacientai ir ligoninės darbuotojai. Deja, politikai, svarstydami reformos klausimus, neretai pamiršta pacientą.

Manau, kad įdėtas darbas nenueis veltui – įkurtuose skyriuose ir toliau bus teikiama aukščiausio lygio pagalba. Vertinti reformų aš negaliu, nes pagal užimamas pareigas esu reformų vykdytojas, be to, reformos – ne vadybinis, o politinis instrumentas, jas vykdo politikai. Ar jos pasiteisins, ar ne – laikas parodys.

Mane, kaip patyrusį vadybininką, neramina kiti dalykai – nuolat brangstančios prekės ir paslaugos, kurias perka ligoninės, augantis iki rekordinių aukštumų infliacijos lygis, Lietuva žengia į recesijos zoną, šiuo metu sveikatos priežiūros įstaigos ir taip susiduria su finansinėmis problemomis. Ekonominius skaičiavimus esame atlikę, išanalizavę ir galimas grėsmes.

– Kalbama, kad senieji ligoninių vadovai stabdo reformą, todėl procesas stringa. Kaip visa tai pakomentuotumėte?

– Taip kalba tie, kurie tikriausiai neturi net menko supratimo apie pertvarką.

Vykdant sveikatos sistemos reformą bei įstaigų restruktūrizaciją, Klaipėdos jūrininkų ligoninė visada buvo labai aktyvi – daugiau nei prieš du dešimtmečius prie ligoninės buvo prijungtos finansiškai nuostolingos Palangos fizioterapijos gydykla, 2003 m. – Palangos miesto ligoninė, 2010 m. – Švėkšnos psichiatrijos ligoninė.

Per kelis šių metų mėnesius taip pat padaryta nemažai darbų. Gegužės pabaigoje Klaipėdos universitetas priimtas į Jūrininkų ligoninės dalininkus, KU rektoriui įteikiau dalininko pažymėjimą. Birželio gale pasirašėme ir Sveikatos apsaugos ministerijai pateikėme tvirtinti ligoninių reorganizavimo sąlygų projektą.

Prieš tai reorganizavimo sąlygų projektas keletą kartų aptartas su ligoninės Darbo taryba. Reorganizavimo sąlygų projektas paskelbtas ligoninės interneto svetainėje, pateiktas Registrų centrui, apie reorganizavimą raštu pranešta visiems įstaigos kreditoriams.

Universiteto ligoninės dalininkams, Sveikatos apsaugos ministerijai ir Klaipėdos universitetui pateiktas tvirtinti Universiteto ligoninės įstatų projektas. Dalininkams pateiktas Universiteto ligoninės pareigybių sąrašo ir Universiteto ligoninės struktūra, joje numatyta, kad Klaipėdos universiteto ligoninėje bus suformuota 17 profilinių klinikų. Planuojama, kad Klaipėdos universiteto ligoninėje pusantrų metų veiks trys filialai, įkurti reorganizuojamų ligoninių pagrindu.

Spalio mėnesį visuotinis dalininkų susirinkimas priėmė sprendimą dėl trijų ligoninių reorganizavimo nuo kitų metų sausio 1 d.

Reorganizuojant ligonines girdėjau daug užkulisių kalbų, aš manau, kad viskas vyksta struktūriškai tvarkingai, etapais ir viskas bus padaryta kaip priklauso – laiku.

Paskutinį kartą atanujinta 2022-10-20 11:43:01